Nuspręsta atsisakyti termino “suaugusiųjų periodontitas”, kadangi šios ligos formos gali būti ir pieninių, ir nuolatinių dantų lanke. Nors ši liga dažniausiai diagnozuojama suaugusiesiems, ji gali pasireikšti ir vaikams bei paaugliams. Todėl nutarta vartoti terminą “lėtinis periodontitas”, nes jis ne taip apribojantis ir nuo amžiaus priklausomas, kaip “suaugusiųjų periodontitas”.
Priimta paprasta šios dažniausios periodontito formos klasifikacija:
II. Lėtinis periodontitas:
A. vietinis;
B. visuotinis.
Keli lėtinio periodontito požymių:
· daugiausia paplitęs suaugusių tarpe, bet gali būti ir vaikams bei paaugliams;
· destrukcijos laipsnis priklauso nuo vietinių faktoriųbuvimo;
· dažnai randami subgingivaliniai akmenys;
· susijęs su įvairiais mikroorganizmais;
· progresavimo greitis – nuo lėto iki vidutinio, bet gali būti ir greitos progresijos periodai;
· gali būti klasifikuojamas pagal išplitimą ir sunkumą;
· gali būti susijęs su vietiniais ir predisponuojančiais faktoriais (pvz. su dantimis susiję ar jatrogeniniai faktoriai);
· gali būti įtakojamas ar susijęs su sisteminėmis ligomis (pvz. cukrinis diabetas, ŽIV infekcija);
· gali būti įtakojamas kitų faktoriai nei sisteminės ligos – rūkymas, emocinis stresas ir kt.
Lėtinio periodontito požymiai ir apibūdinimas
Lėtinis periodontitas – infekcinė liga, pasireiškianti uždegimu su dantų atraminių audinių progresuojančiu jungties ir kaulo netekimu. Pasireiškia kišenių formavimasis ir/ar dantenų recesija. Tai dažniausiai sutinkama periodontito forma. Pasireikšti gali bet kuriame amžiuje, bet dažniausiai suaugusiesiems. Ligos dažnumas ir sunkumas didėja su amžiumi. Gali pažeisti įvairų dantų skaičių ir progresuoja įvairiu greičiu.
Lėtinis periodontitas sukeliamas ir palaikomas bakterinio apnašo, bet bendri gynybos mechanizmai vaidina papildomą vaidmenį. Progresuojanti ligos prigimtis gali būti patvirtinta tik atlikus pakartotinius tyrimus. Negydoma liga dažniausia progresuoja.
Lėtinis periodontitas gali būti charakterizuojamas išplitimu ir sunkumu. Išplitimas – tai pažeistų vietų skaičius, pagal kurį periodontitą galima apibūdinti kaip lokalizuotą ar generalizuotą. Išplitimą galima apibūdinti kaip vietinį, jei pažeistų vietų skaičius <= 30%, ir kaip visuotinį, jei pažeistų vietų skaičius > 30%. Sunkumas gali būti apibūdinamas atskiriems dantims ir vietoms arba visam dantų lankui. Kaip bendra nuoroda, sunkumas gali būti klasifikuojamas pagal klinikinį jungties praradimo (KJP) lygį: lengvas = 1-2 mm KJP, vidutinis = 3-4mm KJP, sunkus >= 5mm KJP.
Pripažinta, kad kliniškai sutinkami grįžtamasis ir sunkiai išgydomas (nepaveikiamas) periodontitai. Tačiau nebuvo pakankamai duomenų, kad šiuos atvejus būtų galima išskirti į atskiras kategorijas, kadangi bet kuri periodontito forma gali pasikartoti, o nedidelis procentas atvejų gali nepasiduoti gydymui. Nutarta, kad grįžtamasis periodontitas yra periodontito pasikartojimas, o ne atskira liga. Dėl daugelio išaiškintų ir neišaiškintų priežasčių ne visi periodontito atvejai buvo sėkmingai išgydyti. Tokie atvejai gali būti vertinami kaip sunkiai išgydomas periodontitas, bet nebūtinai kaip atskira liga. Reikia daugiau tyrimų, kad būtų išaiškintos gydymo nesėkmių priežastys.
Tos pačios sąlygos ir faktoriai, kurie veikia dantenas gingivitu atveju, veikia ir periodontito atveju. Šioje klasifikacijoje į juos neatsižvelgiama (žr. gingivito klasifikaciją).
